Lietuvos valsčiai

Vasario šešioliktąją prieš knygų mugę dera pagerbti rūpestingai renkamą ir kruopščiai tvarkomą tautinės kraštotyros žinyną „Lietuvos valsčiai“. Valsčiai — tai protėvių savivaldos žemės, savaran­kiš­kos valstybės, pilietinės visuomenės. Kiekviena su savo piliakalniais — kapinėmis, gynybos ir švenčių pilimis, kurias paeiliui prižiūrėjo patys pilėnai, nuosavuose sodžiuose įsikūrę ūkininkai. Įvedus krikščionybę, pilys panaikintos vardan bažnyčių, bet parapijos ilgainiui beveik atitiko valsčius. Tik 1950 metais valsčiai suskaidyti į apylinkes, dabar į seniūnijas, jos sujungtos į dirbtinius „rajonus“, o šie dar ir į apskritis.

„Lietuvos valsčiai“ — tai šimtatomė po tūkstantį puslapių knygų serija. Ją sudaro mokslinės mono­grafijos apie valsčiaus gamtą, kultūrinį palikimą, praeities įvykius, valstiečių tarmę, tautosaką, papročius, įžymius žmones. Kiekvieną knygą rašo po keliasdešimt autorių (yra net per šimtą), remdamiesi žmonių atsiminimais, archyvų duomenimis, mokslo studijomis. Ligšiol išleista septyniolika knygų, joms yra rašę jau pusantro tūkstančio autorių, tarp jų trys šimtai, turinčių mokslinius vardus.

Leidyba neįprastai tvarkinga, antai datos: autoriaus įteikimo, notaro paliudijimo, paskelbimo internete ir t.t. Tiesa, internete ne visai „gyvai“, o PDF pavidalu. Bet yra ir santraukos HTML tinklapių pavidalu lietuvių ir anglų kalbomis. Išsamus pristatymas, ISSN, smulkus aprašas, tikslios sąlygos, aiški išlaidų sąmata, internete rodoma netgi šių knygų leidyklos „Versmė“ raštvedyba, teisminiai ginčai.

Nes valstybininkai, tarnaujantys tikslui išnaikinti lietuvišką „nacionalizmą“, gausiai finansuoja tik projektus, skirtus griauti tautos kultūrai ir niekinti protėvių atminimui. Antai Tūkstantmečio direkcija kasmet atmesdavo „Versmės“ paraiškas, o nuo 2005 metų išvis išbraukė paramą regionų istorijos leidiniams. Teismai irgi įklampino nesudėtingą skundo bylą, kol 2008 m. gale Viešųjų pirkimų tarnyba pagaliau pripažino įstatymo pažeidimus, o jau baigiantis šventiniams 2009 metams ir teismas pripažino Prezidento direkcijos konkursą neteisėtu.

Tad šį ilgametį kruopštų daugelio specialistų darbą išlaiko beveik vien patys žmonės asmeninėmis lėšomis:

LI aukso kryžius nėra koks nors valstybės ordinas, jis neskiriamas balsuojant, nesuteikia jokių privilegijų ir neužkrauna atsakomybės. Tai nėra geriausiųjų rinkimai – konkursai, eilės numeriai, apdovanojimai nekaip dera su asmens orumu.

Tačiau, prižiūrint „Lietuvą internete“, dažnai labai norisi padėkoti, išreikšti pagarbą, bent geru žodžiu atsiliepti apie tuos, kurie įneša ką nors naujo, praplečia Lietuvos interneto galimybes, padaro gyvenimą dar truputį gražesnį.

Juo labiau, kad kūrėjai niekada nebūna deramai įvertinami, jų atlyginimas, viešpataujant apmokėjimui pagal sąnaudas, visada atsilieka nuo jų nuopelnų. Tuo tarpu jų paslaugos neretai būna visai nemokamos ir visiems prieinamos.

Jei tikėti Apšvietos laikų išminčiumi La Rošfuko (François la Rochefoucauld de Marsillac), „nuoširdžiai girti gerus darbus – beveik tas pats, kas prisidėti prie jų darymo“.

Vertinimo rodikliai:
naudingumas;
naujumas Lietuvoje;
pasiekiamumas (nemokama, neperkrauta baitais ir technologiniais suvaržymais);
rūpestinga priežiūra (tikslūs ir išsamūs duomenys, dažnas jų atnaujinimas);
maloni išvaizda, aiškumas.

Pageidautina, kad WWW buveinę be didelių nuostolių atvertų ne tik Microsoft Internet Explorer, bet ir Mozilla, Opera, Safari, Chrome, Lynx, tekstinės ir senesnės naršyklės, šiuolaikiniai kišeniukai, žaidimų konsolės, infokioskai, WebTV.

Suprantama, viską aprėpti, tiksliai ir visapusiškai išnagrinėti sunku, todėl labai praverstų jūsų atsiliepimai, argumentai, pasiūlymai. Galite ir patys surengti parodėlę savo pamėgtai paslaugai internete. Jei tik nuomonės sutaps, ją iškart įdėsime jūsų vardu, būsime dėkingi.